Interviews

“Layering a musical canvas: Q and A with Zibuokle Martinaityte”. Interview with Composers Inc., 2016.

“Tik peržengus diskomforto zoną, įmanoma patirti kažką neįprasta”. Interview with “Literatūra ir Menas”, 2016 (in Lithuanian)

Interview with TRANSIT New Music (New York), 2016.

“Žibuoklės Martinaitytės “Horizontai” JAV”. Interview with Lithuanian Music Information Center, 2016 (in Lithuanian)

“Kompozitorę Ž.Martinaitytę įkvepia ir laumžirgiai”. Interview with “Lietuvos Rytas”, 2013 (in Lithuanian)

"Kompozitorė Ž.Martinaitytė atrado galimybių šalį", Interview with Asta Andrikonytė. "Lietuvos Rytas", 2009 (in Lithuanian)

 

Excerpts from Recent Reviews

“There was a constant tingling felt in the chest, finally provoking a breakthrough of feelings or the efflorescence of the most colorful blossom – that’s how I would describe the form of Martinaitytė’s work. This unexpected unfolding – this moment of beauty, which was so awaited by the listener’s souls.“

(Brigita Jurkonytė “Išsiskleidusio žiedo beieškant”/ “Searching for unfolding blossom”, 7 meno dienos, 2016-10-14)

“Martinaitytė’s novellas demonstrated an allure of a refined aesthetic taste, combined with a comprehensive assembling logic of musical elements. It was a piece – an escape into a slightly different world as though though briefly suspended for the immersion into oneself, one’s senses, hearing and inner voice. “

(Rasa Murauskaitė “Į grožį aš tikiu, arba neprarasto grožio meditacijos”/ “I believe in beauty, or meditations on beauty that is not lost”, Muzikos antena, 2016/10)

Žibuoklė Martinaitytė’s The Blue of Distance (2010) on the other hand, is a truly innovative work. It was the second time I’ve heard Volti perform it and I was again impressed by subtle shifts in color achieved in this static, wordless piece through slowly morphing vowel sounds as well as extended vocal techniques such as ululation and nose-pinching (it’s not as silly as it sounds).

(“Mantras, Miracles, and Meditations from Volti Chamber Choir”, San Francisco Classical Voice, March 7th, 2017)

With The Blue of Distance Žibuoklė Martinaitytė, a Lithuanian composer living and working in the US, has created an entrancing, text-less, and atmospheric sound world for 8-part choir. Shifting rhythmic patterns and a rich harmonic palate evoke a reflective, subtle, and sometimes brooding expression of the color blue in the distance. Žibuoklė’s approach is uniquely sonorous, highly expressive, and shows a mastery of vocal writing.

Conductor Robert Geary about “The Blue of Distance”

“The Blue of Distance opens with the chorus humming a dreamy cluster chord at pppp — a nearly impossible feat for any other choir, but executed beautifully by Volti. Consonants and pure vowels began to emerge with new, slowly shifting harmonies. The piece consists mainly of static chords, though with some touches of Eastern European-sounding melodies. The main source of interest is the various timbral effects achieved through extended vocal techniques, such as ululation and pinching the nose in order to create an ethereal tone color reminiscent of throat singing.

While harmonies would build up, organ-like, there was never a firm sense of arrival, resulting in a continuous feeling of remoteness or unattainability. An excerpt from Solnit’s book reveals the likely inspiration for this aesthetic quality: “Blue is the color of longing for the distances you never arrive in, for the blue world….” St. Mark’s Church was an ideal venue for the work, then, as its ceiling is painted a gentle Himmelblau with tiny dark-blue stars above the altar.”

(“More Exciting Discoveries at Volti Choral Concert”, San Francisco Classical Voice, November 10th, 2015)

"Martinaitytė's aesthetics reject the idea of creation as play. Even though her works may at first appear colorful and extravagant,
in reality they are full of existential pathos. Her acoustic and electro-acoustic compositions do not overindulge in technological tricks, they take one on a journey to the paths of being, sometimes clear and hopeful, sometimes a little ironic, sometimes extreme, sliding down the very blades of emotions. Like an illusionist, the composer crafts an inner space filled with high tension controlled by her alone. Then one becomes the prisoner of the author, sometimes forced to float in that inner space between reality and transcendental states."

"Martinaitytė is writing a sound diary of her emotions and experiences. Just listen: there's swirling pain, restless tension and, finally, quiet wisdom in there for you. It may not be safe to open up like this. But is it possible to break an open window?"

(Jūratė Katinaitė "Žibuoklė Martinaitytė: Attention! High Tension!" Lithuanian Music Link No. 14)

"The maximum use of the instruments' technical capabilities, intensive exploitation of extreme registers, and the sound of percussion alternating between meditative and expressive moods create an unexpected acoustic effect and an impression of a ritual. These characteristics are typical of much of the composer's work. Martinaitytė is a master of brass. In her scores exceptional roles are typically given to such instruments as tuba, trombone or bassoon which are traditionally thought to be dull or inert." 

(Jūratė Katinaitė "Žibuoklė Martinaitytė: Attention! High Tension!" VivaVoce magazine, N.80, Frühling 2008)

"The evening ended with Lithuanian-born Žibuoklė Martinaitytė's Polarities for large chamber ensemble. Right out of the box, the music vacillated between stark and spectral, pulsing and erratic. More than anything, Martinaitytė's score reminded me of Gyorgy Ligeti's tough, eerie, tribal sounds."

(MATA Recap, Feast of Music 2008)


Some reviews in Lithuanian

“Šis audiovizualinis kūrinys, nors ir buvo meditatyvus, mano manymu, neturi nieko bendra su minimalizmu ar drone muzika. Sukeliama visai kitokia būsena. Čia užkoduotas iš pradžių sunkiai juntamas ir apčiuopiamas „dirgiklis“, kuris vėliau attacca principu šauna lyg strėlė į kulminacinę viršūnę. Muzikinėje ir vaizdo medžiagoje nuolat buvo galima girdėti ir matyti virpančius objektus. Styginių sul tasto, sub ponticello atliekami tonai, harmonikų glissando, trumpi fortepijono kraštinių registrų garsai susieti su ekrane (vienoje iš „Piano.lt“ salės sienų) regimais lengvai banguojančio vandens, debesis remiančių medžio šakų siūravimo, vėjo blaškomų gėlių žiedų ar iš spalvingos kriauklės ištrūkti mėginančio gyvio (manoji šio pavyzdžio interpretacija) vaizdais. Klausytojas nuolat buvo dirginamas šiais virpesiais. Ypač sužavėjo, kaip autorė derino muzikinę artikuliaciją su videoprojekcijoje rodomų objektų materija.”

“Nuolat krūtinėje jaučiamas virpuliukas, išprovokavęs jausmų proveržį, ar spalvingiausio gėlės žiedo (gal šis įvaizdis kilo ir iš kompozitorės vardo) išsiskleidimas – taip apibendrinčiau Žibuoklės Martinaitytės kūrinio formą. Tas netikėtas išsiskleidimas – štai grožio momentas, kurio taip laukė klausytojų sielos.”

Brigita Jurkonytė “Išsiskleidusio žiedo beieškant”, 7 meno dienos

“… Ž. Martinaitytės novelėms, demonstravusioms žavesį, išlavintą estetinį skonį, suderintą su išbaigta muzikinių elementų dėliojimo logika. Tai buvo kūrinys-pabėgimas į kiek kitokį pasaulį – sustojusį trumpam įsigilinimui į save, savo pojūčius, girdėjimą ir vidinį balsą.”
“Kiekviena iš novelių įkvėpė sustoti ir pajusti unikalaus momento laikinumą. Trapumas, nostalgijos dvelksmas lydėjo visą „neprarastą“ kūrinio atlikimo laiką. Tokią emociją diktavo tiek vaizdinė, tiek muzikinė medžiaga, kurios susietos buvo labai organiškai: lapų šlamėjimas, vandens raibuliavimas lydimi subtilaus instrumentų vibrato ar repetityvinis muzikinės medžiagos plėtojimas, iliustruojamas vis sugrįžtančiais vaizdais – prisiminimais, kuriamais čia ir dabar…”
“Totalinės organikos kompozitorė pasiekė ir įstabiai puikiai suderindama akustinių instrumentų ir elektronikos partijas – dažnai instrumentai tiesiog „ištirpdavo“, visiškai susiliedavo su elektroniniu garsovaizdžiu, ypač įspūdingai tada, kai pastarajame išnirdavo mistinis balsų choras, ištrindami vieni kitų ribas.
Galima sakyti, jog idėjai materializuoti kūrėja pasirinko ne tik garsą, vaizdą, bet ir... žodį. Itin bylūs, literatūriški buvo dalių – novelių – pavadinimai. „Mėlyna“, „Efemeriškumas“, „Nuolat nerimstantys ilgesiai“, „Atminties šešėliai“, „Apgyvendintos tylos“... Tokie iliustratyvūs, patys savaime kalbantys vardai taip pat programavo atitinkamą atmosferą.”
“Ši muzika nebuvo ekscentriška, impozantiška, „reikalaujanti“: tai buvo universalus paprastumas, kalbantis visiems ir kiekvienam atskirai.”
„Grožio beieškant“ – ne romantiškas, ne narciziškas (kaip Doriano Grėjaus), ne mūsiškas, šiek tiek blizgus šiandienos grožis. Jis rodėsi arčiau senovės graikų garbintos harmonijos, matuotinas balanso, išbaigto paprastumo, apgalvoto mosto, dėmesingumo detalėms matais. “

Rasa Murauskaitė “Į grožį aš tikiu, arba neprarasto grožio meditacijos”, Muzikos antena


“Žibuoklės Martinaitytės „Horizontai“ (atliko Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigavo Martinas Ozolinis) jau nuo pirmųjų taktų mane sužavėjo pasirinktų tembrinių priemonių ir specifinių atlikimo technikų arsenalu, o kartu buvo išlaikytas grynas, neperkrautas simfonijos skambesys. Patiko, kaip kompozitorė valdo ir suvokia formą. Simfonijoje buvo eksponuojamos dvi skirtingos medžiagos, kurių kontrastus pasitelkusi autorė ir formavo kūrinį. Sužavėjo kompozitorės gebėjimas kontroliuoti laiko tėkmę. Pakerėjo orkestro tutti meistriškai paruoštas tylusis violončelių epizodas, kuris, mano manymu, tapo viso kūrinio kulminacija (prisiminiau Beethoveno mėgtas tyliąsias kulminacijas).”

Lukrecija Petkutė. “Lietuviška Gaida. Aktualumo paieškos”, 7 meno dienos

“Kulminacinės kūrinio vietos, finalinis tutti su varpais kėlė vos ne „Dies Irae“ aliuziją, o kulminacijų atoslūgiai efektingai kontrastavo styginių glissando ir flažoletais, tarsi perteikdami žmogaus psichologinio nuovargio ir susitaikymo būsenas. Ž. Martinaitytė ir savo naujausiu kūriniu patvirtino stovinti ne akinančių modernistinių technologijų pusėje, o akustinės muzikos lauke, ir kviečianti į būties kelionę nežinomo horizonto link. “

Laimutė Ligeikaitė “Tokia muzika neliks tik popieruje”, 7 meno dienos


"Ž. Martinaitytės kūrinyje galima atsekti įvairius Vilniaus istorijos tarpsnius nuo žilos senovės iki XX a. tragedijų. Tai išreiškiama nuolatinėmis nedidelių garsinių segmentų grandinėmis ir energingais ritmiškai artikuliuotais ištisinio vyksmo epizodais. Intensyvus šių darinių judėjimas kuria savitą, sakytum, "atvirą" veikalo formą, kuriai kontrastą sudaro statiška vidurinė kūrinio padala ("Dingęs miestas"). Kūrinio garsyne svarbią vietą užima sekundos intervalu grįstos struktūros, raiškiai artikuliuotos kraštinėse padalose. Jų semantika nuolat kinta: viename kontekste - tai archajiškus laikus menančios sutartinės, kitame - grėsmingas, tragediją pranašaujantis signalas, dar kitame - skausmo ir raudos raiška.
Kompozitorė sėkmingai naudoja orkestro tembrus, laisvai ir užtikrintai operuoja grupių bei paskirų instrumentų specifine raiška. Ausis taip pat užfiksavo ne vieną netikėtą, labai paveikų ir metaforiškai talpų instrumentų derinį."

(Živilė Ramoškaitė "Apie esamą ir dingusį miestą", 7 Meno dienos, Nr.35, 2009 spalio 2 d.)


Aušra Strazdaitė-Ziberkienė "Tūba paukščių čiulbesy", 7 Meno dienos N.614, 2004-05-14